Verslo žinios
Socialinėje aplinkoje egzistuoja daug įvairių cinizmo sąvokų – nuo itin negatyvių iki itin pozityvių. Pavyzdžiui, vieni autoriai, nagrinėjantys cinizmo fenomeną, sako, jog cinizmas – tai įžūlumas, akiplėšiškumas, grubus atvirumas, ignoruojantis tradicinę moralę ir žmones, antai kiti teigia, kad cinizmas yra nemalonus, bet nesunkus būdas pasakyti tiesą. Dauguma autorių ciniką apibūdina kaip tiesmuką žmogų, kuriam nieko nėra malonesnio nei drėbti tiesą (kartais ir išgalvotą) tiesiai į akis. Taigi net ir cinizmo apibrėžimų gausa nepadeda suformuoti vienareikšmiškos nuomonės apie tai, kiek gerai ir kiek blogai reikėtų vertinti cinizmą.
Nepaisant to viešojoje erdvėje kone kasdien linksniuojamas žmonių cinizmas, ypač daug kaltinimų cinizmu susilaukia politikai, nors ši kritika neaplenkia ir verslo, ypač stambiojo kapitalo lyderių. Pastarieji kaltinami cinišku pelno siekimu. Kai kurie Seimo nariai ne tik savo elgesiu, bet ir pritrenkiamu kietakaktiškumu it Johanesburgo ar Keiptauno stadionuose kasdien muša vis naujus cinizmo įvarčius. Visuomenės nepasitenkinimas cinizmu, atrodo, yra visiškai suprantamas.
Istoriškai didelę priešpriešą cinizmui Lietuvoje galėjo lemti sovietiniu periodu „klestėjusi“ ezopinė kalba, reiškusi, visų pirma, kalbėjimo ir tikrovės skyrybas, suskaldžiusias tiek individualią, tiek ir masinę sąmonę bei sukūrusias kone šizofrenišką asmenybės skilimą, taip pat nuolatinį aplinkos bei savęs pačių ironizavimą. Tai lėmė ir žmonių įtarumą bei išankstinį netikėjimą niekuo.
Dalis atsakymo į klausimą, kodėl Lietuvoje taip priešiškai vertinamas cinizmas, yra faktas, jog dažnas Lietuvoje nežino ar nesupranta nei tikrosios cinizmo sąvokos ar reikšmės, nei pagrindinių cinikams būdingų bruožų.
Dažniausiai cinikams priskiriami bruožai – kritinis mąstymas, ironija bei avantiūrizmas. Didžiausia kritinio mąstymo vertė kildinama iš to, jog jis yra gera priemonė savigynai – padeda apginti savas ideologijas bei elgesio standartus. Ironijos visuomenė nesupranta bei laiko ją nieku kitu, kaip galimybe išjuokti bei įžeisti žmogų, o avantiūrizmo bei nepamatuotos rizikos – paprasčiausiai bijo.
Tačiau cinizmas, kaip ir daugelis kitų dalykų socialiniame gyvenime, negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Iki šiol mūsų visuomenėje ignoruojami cinizmo teikiami privalumai, pavyzdžiui tai, kaip cinizmas padeda atsisakyti stereotipų ir bet kokio išankstinio nusistatymo, pavyzdžiui, lyčių skirtumų ar homoseksualų teisių atžvilgiu. Šiuo atveju cinizmas padeda pažvelgti į situacijos esmę, atsisakant bet kokių nusistatymų, ir neiškraipytai įvertinti realybę – netikrame pasaulyje tai yra gana didelis turtas.
Pagrindinė ciniko veikla yra būtent gebėjimas kritiškai vertinti bei reikšti kritiką. Mums įprasto, „standartinio“ kritinio mąstymo centre yra tokia kritika, kuria norima įtvirtinti savą ideologiją (religinę, politinę, ekonominę ir pan.), pavyzdžiui, sovietinė sistema daugelį metų kritikavo JAV, nes tai buvo vienas būdų pateisinti savą ideologiją, kuri neva buvo teisingesnė. Tačiau ciniški kritikai tuo ir skiriasi nuo mums įprastų, kadangi jie nesiekia nieko pateisinti ar įteigti.
Iš esmės nepiktybinis, nekraštutinis cinizmas tiek versle, tiek politikoje yra pateisinimas: kartais ciniškas ir tiesus tiesos išsakymas yra daug naudingesnis nei gražūs, pompastiški, šventu melu „pasaldinti“ žodžiai.
Šiuo metu, kai ženkliai susitraukė šalies ekonomika, dauguma įmonių bando gelbėtis nuo išnykimo. Vienas būdų – 15–20%, o neretai ir didesnis atlyginimų mažinimas. Darbuotojų atžvilgiu toks elgesys gali būti laikomas cinišku – mažėjančių verslininko pajamų našta tenka darbuotojui. Tačiau šį cinišką elgesį galima pateisinti ir traktuoti kaip teisingą bei neišvengiamą: jei darbdavys nesiimtų tokio kaštų mažinimo, jam tektų atleisti dalį darbuotojų, o gal ir visiškai likviduoti įmonę.
Kitaip tariant, cinizmas neretai padeda rasti racionalų sprendimą net ir tais atvejais, kai optimalus sprendimas iš tiesų yra „antras geriausias sprendimas“, t.y. nebūtinai tenkinantis visas puses, bet toks, be kurio kitos alternatyvos būtų nepriimtinos visiems. Taigi iš esmės vadybiniu požiūriu cinizmas labai efektyvus.
Tipinis ciniško verslininko pavyzdys – rizikos kapitalistas, kuris neatskleidžia visų savo ketinimų, investuoja lėšas į naujas sritis, norėdamas įgyti įmonės akcijų ir po kurio laiko atgauti savo investicijas su didele grąža, nes, pirmiausia, rizikos kapitalistas verslo plane užsiima atidžiu finansiniu projektavimu. Žinoma, tai rizikingas žaidimas, bet verslininkas avantiūristas (o kaip daugiau pavadinti verslininką, investuojantį didelės rizikos šalyse, kur stokojama ir teisinių procedūrų, ir politinio stabilumo?) tuo ir pasižymi, kad mėgsta rizikuoti, o naujus iššūkius priima su dideliu entuziazmu. Taip pat, avantiūristiškiems lyderiams investavimas duoda kažką, ko jie negali gauti kitur: galimybę dar kartą išgyventi susijaudinimą, kurį jie patyrė įmonių ar aktyvų įsigijime. Iš esmės rizikos kapitalistai vadovaujasi tokia verslo aritmetika: iš dešimties įmonių 3 bankrutuos, 5 netaps „hitinėmis“ ir tik 2 investicijos atsipirks su kaupu.
Dauguma verslo organizacijų vadovų bei lyderių virsta kosmopolitais: šiandien jau nebesvarbu, kokios tautybės ar pilietybės yra žmogus, daug svarbiau tampa jo išsilavinimas ir kompetencija. Toks darbuotojas galbūt gyvena Lietuvoje, o dirba Prancūzijoje, Ukrainoje ar Jamaikoje. Taigi tai, kas skatina vadovus priimti tokius iš pažiūros keistus sprendimus ir kas juos pačius verčia tapti kosmopolitais, yra cinizmas. Ir nors toks požiūris gana ciniškas, bet verslo pasaulyje galioja ciniška taisyklė – kas moka, tam ir šoku.
Žinoma, tikriausiai nė vienas neįsivaizduojame 5-ojo lygio vadovo – ciniko, kadangi geram lyderiui reikia empatijos, jam labai praverčia emocinis intelektas – geram lyderiui šiandien jau nebepakanka vien gebėjimo gerai protauti. Taip pat cinikas neįsivaizduojamas personalo valdymo srityje.
Vis tik ciniku gana sėkmingai galėtų būti organizacijos strateginio planavimo skyriaus vadovas: tarkime įmonė žada žengti žingsnį į naują sferą, kuri labai patraukli įmonės vadovui, nes jis jai jaučia asmeninių sentimentų. Akivaizdu, jog racionalaus sprendimo toks vadovas padaryti negalėtų, tačiau ciniškas strateginis patarėjas galėtų kritikuoti planuojamus sprendimus bei ženkliai sumažinti riziką. Ir nors tai būtų ciniška, bet tikrai objektyvu, teisinga ir palanku verslo sėkmei. Drauge tai leistų įmonei išvengti galimų klaidų.
Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui laimėjo tos verslo organizacijos, kurios greičiausiai (kas dažnai reiškė – ciniškiausiai) pasikeitė ir nukreipė įmones radikalių pokyčių keliu. Taigi cinikas pokyčių valdymo srityje yra labai reikalingas: jis nurodo geriausią kelią pokyčiams, sugeba įrodyti, jog būtent tuo keliu reikia eiti. Vis tik cinikas organizacijoje yra ne tam, kad pristatytų sprendimus kolegoms ar būtų atsakingas už ėjimą keliu, kurį pats nurodė – tuo turėtų rūpintis kiti žmonės.
Taigi iš esmės cinikai organizacijoje reikalingi ten, kur reikia priimti greitus bei racionalius sprendimus, o kliudo ten, kur vyrauja socialiniai ryšiai ir esama emocinės įtampos.
Be kita ko, cinikas labai praturtina komandą. Gerai komandai sudaryti yra būtini 4 tipų nariai: idėjų generatoriai, kritikai, tobulintojai bei „darytojai“. Cinikas kritiko vaidmenyje – idealus asmenybės tipas. Kitų komandos narių dažnai ne itin mėgstamas, tačiau dedantis kone svariausią (po idėjas generuojančiųjų) indėlį į komandos rezultato sėkmę.
Cinizmas organizacijai gali atnešti naudos, tačiau nauda gali išryškėti tik ilgalaikėje perspektyvoje – trumpame periode tikėtinos žmonių nuoskaudos, pajuoka, net kvaila rizika, kuri ilgame periode atneša teigiamų rezultatų.
Cinizmas verslo lyderiams šiandien įgauna nemažos reikšmės vien dėl to, jog jis padeda sutrumpinti sprendimų priėmimo trukmę ir kone visais atvejais padeda suprasti tikrąją daiktų bei reiškinių prasmę čia ir dabar. Be cinizmo darosi vis sunkiau tiek uždirbti pelno, tiek pasiekti politinių tikslų. Taigi verslo ir politikų lyderių ciniškoji raiška turėtų išlaikyti dabartinę tendenciją – politikai kur kas rečiau deklaruoja savo cinizmą, nes politikams reikia diplomatiškesnių bei rafinuotesnių veiklos formų, idant jiems būtų garantuojamas rinkėjų mandatas. Antai verslo pasaulyje, kur manevro laisvė didesnė, o verslininkų elgesį lemia ne visuomenės pasitikėjimas, o pelnas – cinizmas gali būti naudojamas atviriau.
Vis tik nereikėtų „persūdyti“ kasdienybės cinizmu, taigi „vartokite atsakingai“ .
Vertę kuriantis cinizmas | VZ (originalus tekstas)
