DELFI

Štai jau praėjo savaitė nuo Europos vyrų krepšinio čempionato pabaigos. Kokios buvo tos trys įtemptos krepšinio, aistrų, pasiaukojimo, džiaugsmo, nusivylimo ir pasididžiavimo savo šalimi kupinos savaitės? Viena vertus, liūdna, kad šventė praėjo, tačiau kita vertus, jaučiu palengvėjimą. Ištikimiausiems aistruoliams nebuvo lengva išlaikyti šio čempionato tempą ir įtampą.

Šis čempionatas buvo keliomis dienomis ilgesnis nei įprasta. Dėl to, kad dalyvavo 24 vietoj 16 komandų, rinktinei teko sužaisti dviem rungtynėmis daugiau. Gerai, kad čempionatas vyko Lietuvoje – nereikėjo niekur vykti, rūpintis kelione ir daugiau sirgalių turėjo galimybę palaikyti mūsų komandą arenose. Tačiau svetimoje šalyje sirgti už komandą kažkaip lengviau. Nepersekioja namie palikti kasdieniai rūpesčiai, gali gyventi tik krepšiniu ir semtis įspūdžių, kurių svetimuose kraštuose paprastai netrūksta.

Ką galėčiau pasakyti apie patį čempionatą? Sutinku su „FIBA Europe“ generaliniu sekretoriumi Naru Zanolinu, kad šis čempionatas buvo geriausias iš visų, iki šiol surengtų Europoje, ir pakylėjo tokių renginių organizavimą į naują lygį.

Lietuva puikiai susidorojo su visais iššūkiais administruodama ir organizuodama čempionatą. Tikrai neturėtume kuklintis, lietuviai turi puikių administracinių ir organizacinių gebėjimų, o jei organizuoja krepšinio, kurį nuoširdžiai myli, renginį – rezultatas, pasirodo, būna puikus!

Yra tekę lankytis čempionatuose užsienyje ir tikrai galiu pasakyti, kad ten tvarkos būdavo gerokai mažiau. Žodis „mañana“ (rytoj) taip mėgstamas pietiečių, nėra įaugęs į lietuvių kraują, todėl tai, kas pasakyta, būna padaryta ir, dažnai, nors gal ir ne visada, – laiku.

Mes mėgstam saviplaką ir mielai kritikuojam saviškius, tačiau šįkart turiu pasakyti tiesiai – ačiū organizatoriams už aukšto lygio renginį. Ypač didelį komplimentą skiriu Lietuvos krepšinio federacijai, čempionato organizaciniam komitetui. 

Teko pabuvoti keturiose krepšinio arenose. Manau, kad jos ne tik puikiai pasitarnavo čempionatui, bet ir tapo gera investicija į ateitį. Tik reikia neapleisti šio turto ir neapsileisti. Arenose galės vykti krepšinio ir kitų sporto šakų varžybos, kiti renginiai. Dabar jau Vilniaus „Siemens“ arena gali būti vadinama „senute“ – naujosioms arenoms ji nusileidžia ir patogumu, ir modernumu, ir patrauklumu.

Papiktino reklamos

Labai nuliūdino ir papiktino piktnaudžiavimas krepšinio rinktinės vardu, krepšininkų atvaizdais. Reklamos su krepšiniu ir krepšininkais buvo tiek daug ir dažnai tokios neskoningos, kad nuo to norėjosi bėgti. O pabėgti nebuvo kur… Suprantama, kai rinktinės vardą ar žaidėjų atvaizdus naudoja oficialūs rėmėjai, bet krepšinio čempionatu suskubo pasinaudoti kelis ar keliolika kartų didesnė verslininkų armija.

Viskas buvo reklamuojama per krepšinį ir, deja, dažnai labai neprofesionaliai, primityviai. Solidžios didžiųjų rėmėjų reklamos paskendo visokias smulkmenas su krepšinio simbolika siejančių pusiau mėgėjiškų plakatų ir filmukų jūroje… O krepšininkai prieš čempionatą net viešai skundėsi, kad dėl nesibaigiančių fotosesijų ir filmavimųsi jie nebespėja treniruotis ir pailsėti.

Manau, ateityje tokių renginių organizatoriai galėtų pamąstyti, kaip apriboti tokių reklamų atsiradimą, kaip įvesti tokią tvarką, kad būtų išlaikyta protinga pusiausvyra tarp verslininkų pageidavimų reklamuotis, rinktinės poreikio gauti finansavimą ir gero skonio.

Užsienio sirgaliai paskendo Lietuvos sirgalių jūroje

Lietuviai krepšinio fanai yra tikri bepročiai, gerąja prasme. Įsijautę trypia kojomis, skanduoja, šaukia… Taip elgėsi dauguma į arenas susirinkusių aistruolių, ne tik mūsų, ištikimiausių rinktinės palaikytojų, komanda. Tai labai džiugino. Nebuvo sunku užvesti bendras skanduotes, organizuoti bendrą palaikymo šturmą. Lietuviai moka aistringai palaikyti savo komandą, tai daro iš širdies ir kultūringai.

Ištikimiausių aistruolių grupė buvo žymiai gausesnė nei ta palaikymo komanda, kuri lydi rinktinę išvykose. Į užsienį palaikyti krepšininkų paprastai vyksta ne daugiau kaip 50 – 80 žmonių, šįkart arenose mūsų buvo 250 – 300, o gal net daugiau. Maždaug tiek žmonių yra užsiregistravę ir aistruolių susirašinėjimo grupėje.

Žiniasklaidoje prirašyta daug skeptiškų straipsnių apie tai, jog buvo planuota, kad į Lietuvą suvažiuos minios užsieniečių, o jie kažkodėl ėmė ir neatvažiavo… Galiu nuraminti visus – jų atvažiavo net daugiau nei į kitose šalyse vykstančius čempionatus. Beje, pagal atvykusių aistruolių skaičių Lietuva kituose čempionatuose dažnai būdavo „pirmūnė“, o kiek mūsiškių paprastai važiuoja palaikyti savo komandos, jau minėjau.

Lietuvoje krepšinis – populiariausias iš visų, tačiau kitose šalyse taip, deja, nėra. Teko lankytis čempionatuose Ispanijoje ir Turkijoje, kur tikrai gilios krepšinio tradicijos, stiprios komandos ir puikūs žaidėjai, tačiau ten savo rinktinės palaikyti nesusirinkdavo tiek vietinių, kiek lietuvių atėjo į krepšinio varžybas čia, Lietuvoje, palaikyti savo komandos. Natūralu – šiose šalyse sportas numeris vienas – futbolas. Ir tai labai jaučiasi.

Tie, kurie manė, kad Alytų, Panevėžį, Šiaulius ir Klaipėdą užplūs užsieniečiai, skaičiavo ne visiškai teisingai. Šiek tiek juokinga buvo klausytis postringavimų prieš čempionatą, kiek tikisi uždirbti iš užsieniečių mūsų provincijos miestai. Patyrusiems sirgaliams buvo aišku, kad verslininkai, svajojantys apie aukso kalnus, kuriuos per kelias dienas suneš sporto turistai, kiek nusivils…

Pagrindinis užsienio sirgalių srautas turėjo plūstelėti į Kauną. Taip ir buvo! Atvažiavo ispanų, slovėnų (tikėjomės, kad jų bus daugiau, bet komandai nepavyko…), prancūzų. O kur dar makedonai! Palyginti nedaug buvo rusų sirgalių. Pasaulio čempionate Turkijoje Rusijos aistruolių desantas buvo kur kas didesnis.

Vilniuje užsienio aistruolių taip pat buvo nemažai, bet jie paskendo lietuvių krepšinio fanų jūroje. Žymiai daugiau jų matėsi rungtynėse, kuriose Lietuva nežaidė. Vilnius tikrai pajėgus priimti didelį skaičių užsienio svečių, ką ir įrodė – kiek teko kalbėtis su atvykusiais bei skaityti užsienio spaudą – įspūdžiai tik pozityvūs.

Teko kalbėtis praktiškai su visų lietuvių priešininkų komandų sirgaliais. Ir visi jie gyrė čempionato organizaciją ir stebėjosi, kaip aistringai ir fanatiškai vietiniai aistruoliai palaiko savo komandą. Įstrigo atmintin viena mintis: „neįmanoma nugalėti geros komandos, turinčios tokį palaikymą“.

Atsirado norinčių pasipelnyti

Kai kurie atvykėliai skundėsi didelėmis bilietų ir viešbučių paketų kainomis. Bilietai, mano nuomone, galėjo kainuoti ir daugiau, būtų buvęs mažesnis ažiotažas. Lyginant su keliais paskutiniais Europos ir pasaulio čempionatais pigesni bilietai nei Lietuvoje buvo gal tik prieš du metus Lenkijoje. Tuose mietuose, kur vyko pirmojo etapo varžybos, nakvynės įstaigos tikrai perlenkė lazdą, didindamos kainas.

Gaila, kad į čempionatą buvo pažiūrėta tik kaip į vienkartinio uždarbio galimybę, nors buvo puikus šansas labai plačiai paskleisti žinią apie tai, kad Lietuvoje turistus aptarnauja maloniai, kokybiškai ir palyginti nebrangiai…

Vis dėlto teisūs tie, kurie sako, kad šis čempionatas – tai Lietuvos pergalė. Tiek jau to tie medaliai, be jų galima išgyventi. Svarbu, kad mes suorganizavom gerą šventę, įrodėm, kad net būdami maži ir prispausti visokių finansinių vargų sugebam laikytis partneriams duoto žodžio. Galų gale patys sau įrodėm, kad galime būti vieningi, net jei nesiseka, ir nenukabinti nosies, o kovoti iki galo. Aišku, matyti medalius ant mūsiškių krūtinių būtų buvę kur kas maloniau…

Ateities perspektyvos

Kas toliau? Čempionato aistros pamažu blėsta. Komandos vyrai po trumpo poilsio jau pradėjo darbą klubuose. Mes, sirgaliai, grįžom į kasdienį gyvenimą, vėl „įsikinkėm“ į čempionato metu atidėtus darbus.

Apie tas tris nepaprastai intensyvias ir aistrų kupinas savaites mums primins nuotraukos, iš kurių vienas mūsiškių, kaip visada, sumontuos filmuką.

Spalio mėnesį, kaip ir po kiekvieno čempionato, vyks tradicinis aistruolių susitikimas, kuriame aptarsime čempionatą, pasidalinsime įspūdžiais. Tokius susitikimus paprastai rengiame kokioje nors kaimo turizmo sodyboje, kur daug vietos ir telpa nemažai žmonių. Visada kviečiame ir, jei tik būna Lietuvoje ir turi laiko, būtinai atvažiuoja vienas kitas krepšininkas, trenerių, federacijos atstovų.

Laukiu šio susitikimo, nes visada smagu prisiminti malonias gyvenimo akimirkas. Be to, nors dar reikia pereiti kvalifikacijos turnyrą, kalbėsime ir apie kitų metų Londono olimpiadą: kaip vyksime, kur nakvosime, kaip palaikysime mūsų komandos vyrus. Manote, per anksti planuojame? Tikrai ne! Iki olimpiados liko metai. Mes joje, tikiu, tikrai būsime. O aistruoliai paprastai jau iki naujų metų būna suplanavę kelionę ir parengę komandos palaikymo strategiją. Tikiu, taip bus ir šiemet.

Galų gale belieka tik padėkoti čempionato organizatoriams, krepšininkams ir treneriams, sirgaliams, visiems, kurie prisidėjo prie to, kad ši šventė įvyktų ir visiems, kurie joje dalyvavo. Palaikysime vyrus kovoje dėl kelialapio į olimpiadą, o vėliau ir Londone, kur mums turi pasisekti!

 Sirgaliaus dienoraštis. Mintys po čempionato: ką laimėjome, ko pritrūko, kas laukia ateityje? | Originalus tekstas Delfi.lt